Dosjė:
Vardas, Pavardė: Monika Butkutė
Gimimo data : 1991 03 07
Amžius : 18 metų
Zodiako ženklas: Žuvys

Aštuoniolikmetė mergina yra išbandžiusi kone viską – nuo tapybos bei šokių iki stambių visuomeninių renginių (Darom`08 ir `09) organizacijų. Tačiau šiuo metu didžiąją jos laiko dalį užima „Teatrono“ veiklos organizavimas. Apie tai, kaip įsiliejo į „Teatrono“ kolektyvą, ką yra veikusi anksčiau ir netgi apie tai, ką planuoja veikti, su Monika šnekėjomės likus vos kelioms dienoms iki „Teatrono“ gimtadienio.

- Šiuo metu esu dvyliktoje klasėje – abiturientė.

- Šiaip viskas gan gerai, gal tik matematika – galvos skausmas. Išties, nepasakyčiau, jog nesuprantu, tačiau turiu spragų... Antra vertus, planuoju studijuoti psichologiją, o ten matematika – pagrindinis dalykas, tad pakankamai sudėtingai viskas gaunasi. O daugiau, nežinau, didelių problemų nėra. Sakyčiau, mokausi gerai, nors tėvams taip neatrodo... (juokiasi)

- Mano patekimo istorija yra kurioziška – patekau čia per... piešinį (juokiasi). Su „Teatrono“ įkūrėju, Gildu Aleksa, mokausi toje pačioje mokykloje, jis pamatė vieną iš mano piešinių. Jis Gildui patiko, tad iš jo padariau plakatą vienam iš spektaklių, vėliau atsitiko taip, kad jiems iškilo problemų su scenografe – scenografiją vienam iš spektaklių padariau aš, teko pasiūti kostiumus, o galiausiai viskas baigėsi tuo, kad padėjau parašą ant steigimo sutarties.

- Žinoma, be mokyklos ir „Teatrono“ užsiimi dar kažkokia visuomenine veikla. Gal galėtum plačiau papasakoti?
- Kelis metus iš eilės prisidėjau prie akcijos „Darom“ organizavimo. Niekada nepriklausiau jokioms moksleivių organizacijoms – parlamentui ar moksleivių sąjungai. Daugiau užsiiminėju savo veikla.

- Aš esu žmogus, kuris sako, kad jei galėčiau atsukti laiką atgal – nekeisčiau nieko, nes visos klaidos, visi neteisingi sprendimai kažko išmoko, kažką davė, kuo aš džiaugiuosi dabar. Kai buvau jaunesnė, aš buvau užsiėmus – dainuodavau, šokdavau, man tos visuomeninės veiklos net nereikėjo... Daug metų šoku pramoginius šokius, dainuoju, piešiu tiesiog savo malonumui, tad laikas tikrai nenuėjo veltui.

- Aktorystės talento neturiu, tikrai – vaidinu ne kaip. (juokiasi) Na, išties, žiūrint į tai, kaip vaidinau vasarą ir kaip vaidinu dabar – tuomet buvo žymiai tragiškiau, tačiau savo ateities su aktoryste nesieju. Nei viena iš šių profesijų gyvenime neužsiimsiu – tikrai nebūsiu nei šokėja, nei dailininke, nei dainininke, nei, juo labiau, aktore... Tiesiog viskas dėl savęs, man patinka taip gyventi, taip leisti laiką ir šiaip – labai smagu. Lankydama būrelius, be visų visuomeninių veiklų, susipažinau su begale žmonių.

- Žmonių aktyvumas – tikrai kylantis. 2008m. buvau prižiūrėtoja Šančiuose, tuomet susirinko apie 20 žmonių būrelis, o 2009 m. prižiūrėjau Linkuvos dvaro teritoriją, tuomet aplinką tvarkė net apie 120 žmonių. Na, žinoma, tuomet buvo iš J. Grušo mokyklos atsiųsti vaikai, jie labai noriai prisidėjo prie akcijos ir tvarkė aplinką. Nereikėjo raginti, kad keltųsi nuo žolės ir eitų rinkti šiukšlių – viską darė savanoriškai.

- Na, žiūrint iš „Teatrono“ pusės, galiu pasakyti, jog jaunimas šunkeliais tikrai neina, mūsų jaunimas noriai viską daro (juokiasi). O žiūrint bendrai, manau, jog čia nėra taip baisu, kaip skelbia per televiziją – visi narkomanai, alkoholikai... Mano manymu, galbūt šiek tiek degraduojam, tačiau ne dabartinis jaunimas, o augančioji karta, žemesnėse klasėse besimokantys – iš jų galima išgirsti tokių žodžių, kad uch... Jie nejaučia jokios atsakomybės prieš vyresniuosius, todėl manau, kad šiame sluoksnyje yra truputį problemų. Tačiau tikėkimės, jog viskas pasitaisys. Juk pats jaunimas – tikrai veikia. Yra daug gabių, norinčių veikti žmonių, kurie, drįsčiau teigti, yra protingesni net už mūsų politikus. Teko pabūti viename Lietuvos moksleivių sąjungos susirinkime, tuomet supratau, jog yra daug jaunų žmonių, kurie yra protingesni, supratingesni nei kai kurie suaugusieji, kas yra labai džiugu.

- Linkiu nesėdėt prie kompiuterio, nesitrainioti pakampiais, nes žymiai įdomesnis gyvenimas yra kai kažką darai, turi tikslą. Ir ko suaugusiems norėti iš būsimosios Lietuvos, pilietiškai sakant, jeigu pats jaunimas nieko nedarys? Manau, jog negalima sakyt „aš išvažiuosiu iš Lietuvos, nes čia nėra ką daryt, nėra ko pasilikti...“ . Čia yra ką daryti, tiesiog reikia norėti ir viskas. Darant net ir menkus dalykus, situacija pagerės. Kad ir tas pats „Teatronas“ – mes sudominam jaunimą menu, puiku, galbūt jie irgi pradės kažką kurti.