Kas būtų, jeigu būtų
Tarkim, kad dienynas vis tik pradingo ir buvo sudegintas. Kaltų, žinoma, nėra. Liudininkų arba vadinamųjų draugų išdavikų irgi neatsiranda. Kas toliau? Tokiu atveju mokyklos direktorius apie dienyno pradingimą privalo pranešti Švietimo ministerijai ir policijai. Dienynas yra valstybinės svarbos dokumentas, kuris baigus mokyklą yra saugomas dar 15 metų. Jo vagystė ar suniokojimas yra traktuojamas ne tik kaip mokyklos inventoriaus gadinimas, bet ir nusikaltimas. Už tokį nusižengimą gresia pašalinimas iš mokyklos arba laisvės atėmimas iki 6 metų! Didžioji dauguma mokyklos moksleivių yra nepilnamečiai, todėl vargu, ar būtų skiriama maksimali bausmė, bet reikėtų turėti omeny, kad už jų veiklą atsakytų tėvai. Taip pat dar viena neigiama tokio įvykio pasekmė būtu užsitraukta bendraklasių ir mokytojų nemalonė.

Tiesa, pyktis išblėsta, o pažymių tikrai nebėra, bet tuo viskas nesibaigia. Dauguma mokytojų asmeniniuose užrašuose turi pasižymėję mokinių gautus pažymius, todėl iš vienos pusės, dienyno dingimo atveju, tie užrašai yra išsigelbėjimas. Deja, mokytojų užrašai neturi teisinės vertės ir šiuo atveju yra bereikšmiai. Atėjus trimestro, semestro ar dar blogiau, mokslo metų pabaigai, reikės vesti pažymių vidurkius, o jų paprasčiausiai nebus. Kad tokios problemos nebūtų, visi kontroliniai darbai parašyti iki dienyno dingimo, yra iš naujo perrašomi. Taigi prieš deginant dienyną vertėtų pagalvoti, ar tikrai esi pasirengęs perrašyti visų dalykų kontrolinius darbus. Taip pat tai yra be galo egoistiškas ir savanaudiškas poelgis, nes žmogus sugalvojęs atsikratyti savo blogo mokymosi rezultato įrodymų padaro žalą ir likusiems klasės draugams. Juk ne visi mokosi vienodai blogai kaip dienyno vagis.

Jau sužinojome, kad dienyno deginti neverta, bet blogų pažymių problema išlieka. Pirmiausia reikėtų apsispręsti, kokia tai problema iš tikrųjų: ar tau tereikia geresnio pažymio? Ar tu tikrai nori daugiau išmokti? Jeigu tavo noras yra pastarasis,  štai pora būdų tai padaryti. Jeigu krizė dar nespėjo visiškai ištuštinti tavo kišenės, visada gali pradėti lankytis pas korepetitorių, kuris tau mielai padės. Jei vis tik kišenės ne tik tuščios, bet ir kiauros, paklausinėk savo draugų arba bendraklasių, galbūt jie galėtų tau paaiškinti nesuprantamą dalyką. Taip pat darbo įgūdžiai atsiranda per praktiką, todėl visada gali mokytojų paprašyti papildomų namų darbų. Taip tu įgysi daugiau praktikos ir paglostysi mokytojui jo savimeilę.

Idealiausias variantas yra tokio išvis neturėti. Kitaip tariant, žymiai praktiškiau yra pažymius rašyti į elektroninį dienyną. Tačiau tai daro ne visos mokyklos. Dauguma jų  teisinasi tuo, kad mokytojams tai yra papildomas darbas. Tokiu atveju būtų galima kalbėti apie mokytojų darbo su kompiuteriais įgūdžius ir darbo programų patikimumą, nes, vargu, ar visi mokytojai geba atlikti tokį darbą.

Taip pat reikėtų pradėti įsisavinti, ypač jaunesnėse klasėse, kad moksleiviams turėtų rūpėti ne jų gaunami pažymiai, bet žinios. Tai iš dalies yra biurokratinės visuomenės pasekmė, kai labiau yra vertinama tai, kas turi teisinę galią, o ne realų, tačiau neoficialų faktą, šiuo atveju, mokinio žinias.

Jeigu visi sąžiningai mokytumėmės ir darytume namų darbus, nebūtų poreikio nesąžiningai koreguoti savo pažymius. Mokslo šviesą skleisti turi ne lauže deginami seni, prastai parašyti kontroliniai darbai arba dienynas, bet mūsų, moksleivių, žinios.